pakriūta

pakriū́ta sf. (1) žr. pakriūtė 1: Mūsų upelio aukštos pakriū́tos Šmn. Nenukrisk nuo pakriū́tos – prilaksi! Ob. Nesėdėk ant šitos pakriū́tos, da indribsi upėn! Dgl. Visa paupė išeina pakriū́tom Rk. Tokia pakriū́ta, kad su vežimu niekaip nenuvažiuosi Ds. Mano laukas vienos pakriū́tos, lygumų mažai turiu Ut. Pakriū́ta prieš žiemius – kas gali augt! Žl. Dešinėje pusėje aukštos pakriūtos raudonuoja moliu rš. Pakriū́tų traktoriais nearsi Vžns. Su dideliu vežimu pro čia nevažiuok, be gali išvirst pakriū́toj Skdt. Kad neažvirst arklys tokioj pakriū́toj! Sdk. Dabar jau griūte griuvome žemyn pakriūtų pakriūtomis, plyšių plyšiais Vaižg. Pilna pakriū́ta priaugus alksnių Ut. Prie pakriū́tai šiemet daug uogų Antr.

◊ ãšarų pakriū́ta tikras vargas, tikra bėda: Kai reikia skirtis, ãšarų pakriū́ta Lel.